Darbo malonė

Vidutinis skaitymo laikas: 3 min.

Įprasta vienuolyną suprasti kaip maldos vietą. Kartu galėtume sakyti, kad ne vien benediktinams aktualus su jų vardu siejamas moto ora et labora – melskis ir dirbk. Rankų darbas tiek šv. Benedikto, tiek šv. Pranciškaus ir šv. Klaros regulose nurodytas kaip pagrindinė priemonė įveikti sielos priešą – dykinėjimą.

Pašvęstojo gyvenimo charizmų įvairovėje ir pati darbo samprata nėra vienoda. Tai ne tik pragyvenimo šaltinis – veido prakaitu pelnoma duona (plg. 3, 19), bet ir tarnystė kitiems, dovana ir laisvė pasitikėti Apvaizdos dosnumu. Tikėjimo kelionėje mes patiriame nemažai paradoksų. Viduramžių tyrėjas Marco Bartoli tarp jų įrašo Šv. Damijono klarisių „ekonominį paradoksą“: „dirbti, kad dovanotų, ir elgetauti, kad pragyventų“.

Šalia darbo kaip sunkaus triūso, net kančios sampratos (gr. pónos, lot. labor), dvasinėje perspektyvoje žmogui suteikiama galimybė tapti Kūrėjo bendradarbiu: panašėti į Kristų, sukurti Kristaus atvaizdą savo gyvenimu. Opus Dei – Dievo darbuotė – svarbiausia vienuolio veikla, kitaip tariant, brevijoriaus malda: psalmės, Dievo žodis, skaitiniai. Įdomu, kad skyrius apie Dievo darbuotę šv. Benedikto reguloje įdėtas šalia skyriaus apie kasdienius rankų darbus (RB 47–48), taip parodant jų glaudžią tarpusavio sąsają, o greta rankų darbo nurodytos valandos skaitymui, kuris taip pat veikiau suvokiamas kaip darbas, o ne laisvalaikis.

Viduramžių tyrėjas Marco Bartoli tarp jų įrašo Šv. Damijono klarisių „ekonominį paradoksą“: „dirbti, kad dovanotų, ir elgetauti, kad pragyventų“.

Dievas sukūrė pasaulį kaip harmoningą visumą, ir Kūrėją išpažįstantis žmogus stengiasi išlaikyti Jo nustatytą tvarką, imituodamas darbo savaitę ir poilsį – šabo dieną. Taip pat ir šventės iki pat Naujųjų laikų išlaikė aiškų suskirstymą pagal liturginį kalendorių. Poreikis išlaikyti pusiausvyrą skatina žmogų ieškoti atvangos po darbo valandų: pailsėti nuo intensyvios veiklos, pabūti ramioje aplinkoje, turėti ramybę savyje. Šv. Augustinas taikliai apibendrina šį žmogaus siekį, kalbėdamas apie Dieve nurimusią sielą, – tai, ko neįmanoma rasti daiktų pasaulyje.

Popiežius Pranciškus 2015 m. paskelbdamas encikliką Laudato si atkreipė dėmesį, kaip glaudžiai susijusi visa kūrinija, ir paskatino diskusijas aktualiais mūsų gyvenimo klausimais. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ – giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis, primindamas, kad „mūsų bendrieji namai yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir lyg graži, mus apkabinanti motina“ (1). Kartu tai yra priminimas, kad pasaulis buvo sukurtas Dievo garbei, o kūrinija yra daugiau nei gamta, „nes ji susijusi su Dievo meilės planu, kuriame kiekvienas kūrinys vertingas ir reikšmingas“ (76).

Troškimas siekti aukštesnių dalykų (plg. 1Kor 12, 31), pažinti dvasinę tikrovę padeda peržengti siauras poreikių ribas, atveria platesnį horizontą, kuriame sutinkame kitą.

Tai, kas duota Kūrėjo, kelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Šv. Pranciškaus atidumas kūrinijos grožiui virsta poezija – „Sesers Saulės giesme“, šv. Klara ragina seseris šlovinti Dievą pamačius gražius, žydinčius, vešlius medžius, taip pat sutikus žmones ir kitus kūrinius. Gyvenimas dėkingumo dvasia padeda atrasti tikrojo džiaugsmo šaltinį, o laimė kuriama palaikant tarpusavio ryšį – tiek su asmeniu, tiek atsakingai rūpinantis žmogaus globai pavesta kūrinija. Šv. Pranciškaus biografas Tomas Celanietis, net ir kalbėdamas apie pasaulį kaip apie „tremties vietą“, pažymi, kad šventasis jame rasdavo nemažai pagalbos, o aprašydamas Asyžiaus Neturtėlio dėmesingumą jį supančiai aplinkai pabrėžia grožio aspektą: „Gražiuose dalykuose [Pranciškus] atpažįsta aukščiausiąjį Grožį ir visa, kas jam yra gera, šaukia: „Tas, kuris mus sukūrė, yra begaliniai geras“. Gamtoje įspaustais pėdsakais jis seka visur paskui Mylimąjį ir viskuo pasinaudoja kaip laiptais, kad pasiektų Jo sostą“ (2Cel 165).

Žodžiai „gražus“ ir „geras“ biblinėje kalboje yra sinonimai. Dievas sukūrė pasaulį gerą gyventi (plg. Pr 1, 31) ir mes atpažįstame Jo grožio bei gerumo ženklus visoje kūrinijoje. Dar daugiau, žmogumi tapęs Kristus leidžia žvelgti į Jį – tą, „kurio grožiu stebisi saulė ir mėnuo“ (LAg 3, 16) bei „visi palaimintieji dangaus pulkai“ (LAg 4, 10), kaip rašė šv. Klara Asyžietė laiškuose savo dvasinei dukrai šv. Agnietei iš Prahos.

Troškimas siekti aukštesnių dalykų (plg. 1Kor 12, 31), pažinti dvasinę tikrovę padeda peržengti siauras poreikių ribas, atveria platesnį horizontą, kuriame sutinkame kitą. Esame kviečiami dalintis Dievo dovanomis ir savo rankų darbo vaisiais, o kartu prašome Dievo palaimos visiems mūsų geradariams bei norintiems skleisti gėrį ir grožį savo aplinkoje.

Šioje svetainėje naudojami slapukai, siekiant užtikrinti Jūsų geriausią naršymo patirtį.