Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir šv. Brunono seserys
Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir šventojo Brunono vienuolinė šeima gimsta 1950 m. lapkričio 1 d. šventojo Petro aikštėje, Romoje, tą valandą, kai popiežius Pijus XII skelbia Mergelės Marijos Dangun Ėmimo dogmą, pasak kurios Marija su kūnu ir siela buvo pakelta iš žemės į dangų. Tuo metu keletas prancūzų piligrimų išgirsta kvietimą viską atiduoti, kad Bažnyčioje gimtų naujos bendruomenės. Šių bendruomenių pašaukimas bus vienytis su Dievo Motinos, esančios Trejybės širdyje, gyvenimu, garbinant Tėvą tiesa ir dvasia. 1951 m., Sens‘o arkivyskupui Lamy davus sutikimą, mažame Prancūzijos kaimelyje pašvęstųjų moterų bendruomenė ima gyventi pagal šią charizmą.
1994 m. Kaišiadorių vyskupijoje, tarp Vilniaus ir Kauno, Neries pakrantėje įkurtas Marijos Aušrinės vienuolynas. Jis pavadintas Mergelės Marijos šventovės Vilniuje vardu: Aušros Vartų Dievo Motina.
Seserys savo rankomis gamina dirbinius iš „Lietuvos aukso“ – gintaro. Dirbdamos seserys siekia ne tik užtikrinti savosios vienuolinės šeimos pragyvenimą: kukliu rankų darbu jos taip pat trokšta perteikti paties Dievo grožį ir tokiu būdu Jam tarnauti. Be to, jos prisimena joms skirtą dalį bendradarbiauti Dievo kūrėjiškame darbe ir atbaigti visatą, kurią Jis patikėjo žmogui. O jei vienuolių rankdarbiai gali padėti pasaulyje gyvenantiems broliams ir seserims įtikėti Dievu, Juo žavėtis ar atgauti fizines jėgas geresnei Dievo tarnystei, tuomet seserys džiaugiasi. Ši amatininkystė taip pat yra tikėjimo ir maldos žinia tų, kuriuos Dievas pakvietė viską palikti, sekti paskui Jį ir nutilus garbinti Jį dieną ir naktį vienumoje. Nuovargis triūsiant nenuslopina maldos polėkio, bet išgrynina širdį, sustiprina ryšį su Dievu ir palaiko bendrystę su viso pasaulio vyrais ir moterimis, kurie sunkiai dirba, kad išlaikytų savo šeimas.
